Studentei Vilmai ir dabar ima juokas, kai ji prisimena, kaip ji pirmą kartą sostinėje ieškojo darbo, ir koks galiausiai tas pirmas darbas Vilniuje buvo.
Ieškojo labai išradingai
Vilma sako, kad studijuodama lietuvių filologiją galvojo, jog paskui gyvenime dirbs kokius nors labai malonius, įdomius ir gal net romantiškus darbus. Vilnius buvo kupinas tokių gražių vietų, leidyklų, išleidžiančių pačias puikiausias knygas, visokių avantiūrų, nuostabių kraštovaizdžių. Ir žmonės, kas rytą troleibusais skubantys į paskaitas bei darbą, jai atrodė tokie keisti. Kodėl jie visą laiką tokie surūgę? Atrodo, net nesidairo aplink, net nežiūri ir negalvoja, kaip kas aplink atrodo, kas vyksta apsuptyje.
„Žinote, čia yra visada daug nesusikalbėjimo ir nesusipratimų. Beveik visada tie, kas stoja į lietuvių filologiją, būna pilni tos kažkokios romantikos. Nes ir stoja dėl jos. Skaito knygas, romanus, poeziją, gal net ir klauso poetiškos muzikos. Atrodo tada, kad visas gyvenimas yra toks, ir turi būti toks – apsuptas tų kažkokių nuostabių, įkvepiančių dalykų. Bet galiausiai tenka susidurti su realybėje, kurioje romantikos visada mažiau. Aš bandžiau įsidarbinti į įvairias vietas labai išradingai. Siunčiau į leidyklas pačias keisčiausias žinutes, laiškus, kupinus mano CV ir visokių pokštų. Norėjau likti pastebėta, norėjau, kad mane priimtų ten dirbti. Net į visokias kavines siunčiau tokius laiškus. Bet niekas niekada man neatsakydavo arba gaudavau atsakymą, kad vienur ar kitur nebūsiu priimta. Tai mane liūdino ir pamažu stūmėjo į realybę – gyvenime juk viskas vyksta ir atrodo kitaip negu kad man atrodė iš pradžių“, – prisimena dabar jau stabiliai gyvenanti ir tarsi retrospektyviai į praeitį žiūrinti mergina.
Keliai nuvedė į biurą
Taigi, turbūt galiausiai turbūt daug kam taip atsitinka, kad domina vienoks darbas Vilniuje, kad apie jį daug fantazuojama, tikimasi pačių geriausių dalykų, o paskui nutinka visai kas kita. Taigi, Vilmai pavyko įsidarbinti į vieną biurą. Tiesa, į tokį, į kurį ji tiesiog atsitiktinai nusiuntė savo laišką, net ne tą kūrybingą, prie kurio būtų ilgai dirbusi, o labai paprastą. Ir, Eureka, kaip tik ten ir pasisekė. Ji buvo priimta kaip projektų vadovų asistentė viename ryšių su visuomene biure. Deja, greitai ji pamatė, kad čia tos filologinės romantikos visai nėra. Viskas yra kitaip, nes reikia daug dirbti dalykų, kurie nėra tokie jau malonūs, daug skaičiuoti, rašyti projektus ir taip toliau.